Su šypsena prisimenu, kaip prieš 10 metų parašiau savo pirmąjį „rimtą“ darbelį – 6 lapų esė pavadinimu „Laimė“, ieškodama atsakymo, o kas gi yra ta, visuose sveikinimuose minima, laimė? Ar yra formulė, kaip tiesiog būti laimingu? Dabar jaučiu, kad ši formulė nėra tokia ir sudėtinga – tai meilė ir atleidimas. Paprasti, taip dažnai vartojami žodžiai, tačiau neapčiuopiami ir kartais vartojami per daug paviršutiniškai. Mes galime jausti meilę net ir pamiršdami save, savo patirtį – bet ar tai pilnavertiška meilė? Taigi, kad būtų aiškiau, pabandom visumą pasmulkinti į daleles.
Laimė – tai sveikas kūnas, atleidimas ir paleidimas neigiamų išgyvenimų, kuriuos mes linkę nešti kaip savo kryžių, transformuojant pyktį, pagiežą, pavydą, nerimą, kaltę, įtampą į meilę, pilnavertiškumo jausmą, tikėjimą ir pozityvumą bei samoningumą.
Įsivaizduok, jog esi didžiulėje pilies menėje, kurioje yra daugybė kambarių, kurių durys yra išpuoštos nuostabiausias ornamentais, padailintos tauriaisias metalais. Tačiau įėjus į kiekvieną kambarį patiri tą patį jausmą – išorinį blizgesį, tokį trapų ir laikiną, išblėsnatį vos tik spėjus apžiūrėti kambarį, kad pabuvus vos akimirką norisi ieškoti kažko daugiau. Kambarys apie kurį noriu tau papasakoti yra tolimiausiame pilies gale ir jo duris puošia ne taurieji metalai, o voratinkliai ir dulkių sluoksnis. Tačiau šias duris atvėręs rasi pilies lobius – gražiausius sodus, pilnus svajonių vaisių, marmuro fontanus, kuriuose trykšta optimizmas, džiaugsmas, tikėjimas, kambario nei pradžios nei galo nematyti – jis amžinas ir neaprėpiamas, išmargintas meilės spalvomis. Ta pilis ir esi Tu. O tas duris saugantys voratinkliai ir dulkės yra tavo pasąmonė, leidusi tau kurį laiką ieškoti ir klysti, džiaugtis išorine ir laikina laime, kuri yra tik laimės iliuzija. Laimė, kurios paveikslą bandau nupiešti, yra stabili, vientisa, neturinti nei pradžios nei pabaigos ir kad ją atrastumėme turime nueiti tą kelią, tikrinant kitus kambarius, nes tai ugdo mūsų sąmoningumą ir atėjus laikui, sutelkę žinias ir patirtį mes galime praskleisti pasąmonės voratinklius ir rasti vidinius savo lobius ir potencialus.
Voratinkliai – tai mūsų praeities išgyvenimai, konfliktai, emocijos, dalį kurių sąmoningai mes ir nesuvokiame, kartais sąmonė net juos išstumia iš atminties. Tai tarsi šiukšlinė, į kurią įmetus šiukšlę užsiveria dangtis ir šiukšlių nesimato, tačiau ar reiškią, kad jų jau nebėra?
Taip ir pasąmonės valymas nėra smagus darbas, džiugina tik pamažu ateinantis lengvumas, išsilaisvinant iš to, kas ilgai slėgė, puvo viduje. Skirk minutėlė pasitikrinti. Sugrįžk į vaikystę ir prisimink savo tėvus- ar pameni, kaip neteisingai jie ant tavęs supyko, nubaudė tave? O vaikystėje ar esi patyręs patyčių, kurias prisiminus norisi nusipurtyti ir galbūt ties čia ir baigti skaityti šį straipsnį? O plyštanti širdis, kai jaunystėje dievinama mergina/vaikinas atstūmė, sutrypė mūsų besikalančius jausmus? Daug tokių „šiukšlių“ ir „šiukšlyčių“ susikaupia augimo ir brendimo metais, kai kartais nepavyksta lanksčiai išlaviruoti tarp tėvų, draugų ir savo besiformuojančių nuostatų ir vertybių, kai susiduriame su kartais žiauria ir negailestinga aplinka ir jos normomis ir taisyklėmis, kurias pažeidus mus atstums, o nepažeidus turime atsisakyti dalelę savęs. Tai vidiniai konfliktai, pvz. jei tave kaltino tėvai už tai, dėl ko tu nesi kaltas ir visa, ką galėjai daryti – ginti savo nuomonę, tačiau jei tavimi niekas netiki? Galiausiai, juk ant tėvų pykti negalima, taigi visa ši patirtis išstumiama iš sąmonės į pasąmonę ir nuo to laiko, kai mes šiuos išgyvenimus nustūmėme giliau, kad mūsų nevargintų mintys apie visas šias patirtis, jie iki dabar veikia mūsų apsisprendimus, fizinę, psichinę ir emocinę sveikatą, santykius su artimais žmonėmis ir aplinkiniais, norus, tikslus, kartais mes gyvename net ne savo gyvenimą, o savo idealo, ar tėvų primestus gyvenimus.
Patarimų kaip išsivalyti galima išvardinti visą lapą, nes apie tai iš esmės kalbama tradicinėje bažnyčioje, mokoma biblijoje bei tiek pat dėmesio skiriama ir kitose religijose, taip pat įvairiausių pavadinimų terapijose, tradicinėje psichologijoje, visoje gausybėje mokymų, tokių kaip kvėpavimas (ląstelėmis, reberfingas, holotropinis ir kt.), Reiki, visa puokštė meditacijų ir t.t.
Svarbu suvokti, kad mes patys atsakingi už savo gyvenimą ir mes patys pasirenkam dabartį, net jei ji ir nėra pozityvi, atsakingi už ją esame mes patys ir tik mes galime ją pakeisti. Taip pat mes pasirenkame ir geriausią, mums artimiausią valymosi metodą – tai, kas tinka geriausiai tavo draugei, nebūtinai tiks ir Tau, nes Tu esi unikalus, nepaprastas, todėl ir klausytis visų pirmą reikėtų savęs. Vieniems šį išsivalymo kelią lengviau eiti patiems, o kitiems lengviau, kai juos palaiko kunigas, dvasinis mokytojas ar psichologas. Vieno iš jų ar jų visų buvimas šalia sustiprina, leidžia objektyviau pažvelgti į save, gauti aiškius metodus, kaip išspręsti vieną ar kitą barjerą. Tačiau yra ir mokytojų, kurie pamiršta apie mokinio, Dievo vaiko ar paciento unikalumą. Pastebėjau, kad kas kartą išgirdus griežtą, užsispyrusį požiūrį, kad Tik taip galima išsivalyti, Tik tas kelias yra teisingas, aš visada atsitraukiu. Juk kiekvienas žmogus yra skirtinga planeta, unikali savo sandara, tad ir jos judėjimas unikalus. Jei mokytojas/psichologas/kunigas, būdamas charizmatiška asmenybė, primeta savo kelią, tai gali ir nepadėti žmogui atrasti save. Svarbu suvokti savo unikalumą, savo stiprybes, pomėgius, silpnybes, tikslus, svajones, sekti jais, laikantis kokios nors konkrečios technikos, kuri yra artima ir veiksminga. Mylėti reikia išmokti (persimokyti) – mylėti patį save, akimirkos, kurioje esi, grožį, savo artimą, piktą praeivį, savo praeitį, partnerį. Netgi ir tam reikalingas instrumentas, o galbūt tu jau jį turi? Jei taip, tada tavo pirmas žingsnis jau žengtas – belieka praeitį palikti praeityje ir žengti į dabartį, kur mokomės sąmoningumo.
savęs ar kitų, neteisybės ir kitų jausmų raizgalyne. Tad kaip galime save tempti į viršų?
